Alfredo Pliadžio/fotodiena.lt nuotr.
Žinot, pakankamai nevyriška, bet šį vakarą, stovint šalia Seimo prie degančio laužo, akyse susitvenkė ašaros. Ir ne vien pagalvojus apie 1991 m. sausio 13-ąją ir dėl Laisvės sudėtas aukas. Pats tų įvykių neprisimenu (buvau po stalu besisukiojantis pyplys) ir turbūt vertinu kiek kitaip nei patys jų dalyviai. Bet ne dėl to susitvenkė ašaros. Dėl Lietuvos ir jos dabartinės būklės.
Negalvokit, kad čia eilinis pagraudenimas, kaip viskas blogai. Vyras gali susigraudinti, bet jau tik ne verkšlenti. Todėl norėtųsi aiškiai ir blaiviai brūkštelėti kelis štrichus šių dienų Lietuvos portrete.
Vienas pažįstamos pažįstamas šiandien pareiškė, kad nereikia idealizuoti ir herojizuoti savo istorijos, o sausio 13-ąją viskas nebuvo taip solidaru, tautiška, pilietiška, patriotiška, kaip mes esą įsivaizduojame.
Lyg ir tema įdomiai poleminei diskusijai, kol nesuvoki, kodėl pasakoma tokia nuomonė. Tokias ir panašias nuomones gimdantį reiškinį reikia įvardyti aiškiai – saviniekos sindromas.
Jei kam nors iš jūsų dar atrodo, kad nacionalinis lietuvių sportas yra krepšinis, tai jūs beviltiškai atsilikę nuo gyvenimo. Nacionalinis lietuvių sportas, pirmoji ir antroji religija, tautinis pašaukimas ir svarbiausia gyvenimo misija – niekinti ir plakti artimą savo, o kartu ir save patį.
Kai pagalvoji, juk iš tiesų, informacinėje erdvėje tik ir tegirdėsi: „lietuviai šiurpina Norvegiją“, „lietuviai ir vėl prajuokino Europą“, „tik pas mus gali būti tokia valdžia“, ir pats pats pačiausias – „tik lietuvis taip gali padaryti“.
Tautiečiai puikiai įsikalė sau į galvą esminę ir nenuginčijamą tiesą – lietuvis yra apdovanotas visomis be išimties pačiomis blogiausiomis savybėmis, kokios tik gali būti būdingos žmogui. Ir tą gali išgirsti bet kur – ar kaime prie stalo, ar universiteto auditorijoje. Lietuviai – šėtono išperos, avinų banda, begalviai idiotai ir t.t.
Tokiai tautai mažų mažiausiai, logiškai mąstant, reikėtų pagalvoti apie masinę savižudybę (eiiiii, juk žudytis – irgi nacionalinis lietuvių sportas…), bet, keista ir ironiška, tokios perspektyvos domina ne visus.
Nacionalinis lietuvių sportas, pirmoji ir antroji religija, tautinis pašaukimas ir svarbiausia gyvenimo misija – niekinti ir plakti artimą savo, o kartu ir save patį.
Daugelį domina, o tiksliau – glumina, kodėl Lietuva per tiek daug, net 20, Nepriklausomybės metų dar nepasivijo ir neaplenkė viso Vakarų pasaulio? Kodėl visi lietuviai kažkodėl negali urmu išvažiuoti pailsėti į Žydrąją pakrantę? Kodėl negalima nieko nedirbti, o tik kasdien aukoti mišias šiuolaikinėse bažnyčiose – „Akropolyje“, „Megoje“, „Babilone“? Pagaliau – kodėl Lietuva kiekvienam asmeniškai nedavė po namą Vilniaus centre ir vilą pajūryje, dviejų automobilių, vienos jachtos Viduržemio jūroje ir kitos Raudonojoje?
Keista, – žmonės niekina vienas kitą ir save pačius, bet tikisi, kad iš jų sudaryta politinė bendrija, vis dar nešiojanti Lietuvos vardą, kažkodėl turėtų būti rojaus kampelis. O jei tiksliau – lovys, kuris nuolat pats prisipildytų ir leistų patenkinti visus aukščiau paminėtus poreikius, kurie žmogų daro panašų į gyvulį.
Suprantama, visi mes puikiai žinome, kas kaltas dėl mūsų žlugusių gyvenimo svajonių. Net rašyti neverta. Ir saldžiai pagalvojame – „jei tik būčiau valdžioje, tai jau sriūbtelėčiau atsakančiai iš to lovio.“ Ir tuomet patys save demaskuojame, nes paaiškėja, kad mes visiškai tokie patys, kaip ir tie, kurie valdžioje. Kad mes vieno kraujo. Tu ir aš.
Visi mes kasdien save niekiname ir plakame rimbu, bet tikimės, kad nebėgs kraujas, o oda taps tokia švelni, kaip kūdikio užpakaliuko. Sukamės užburtame rate, lyg per masinę hipnozę. Aplinkui su smilkalais mus ramina šiuolaikinių bažnyčių – akropolių ir megų – šventikai. Ir net jei kartais pagalvojame, kad kas nors pagaliau turėtų atsibusti ir pradėti žadinti kitus, iškart suburbame – „neduok Dieve, jei tai teks daryti man“.
Tokioje hipnozės karalystėje Lietuvos, kaip tėvynės, gimtinės, pagarbos, meilės ir puoselėjimo objekto, idėja netenka prasmės. Lietuva reikalinga tik tam, kad duotų dar pinigų naujam hipnozės seansui, kuris vėl padės panirti į tranzą ir pabėgti nuo tikrovės.
Tada beliks tik nusikeikti, kad Lietuva, šykštuolė, davė tiek mažai – užteko tik kažkokiam šarlatanui, kurio hipnozė išsisklaidė jau po kelių akimirkų. Turbūt nereikia sakyti, kad šarlatanas pasirodys besąs lietuvis, tad sau, aplinkiniams ir visam pasauliui beliks sušukti – „tik lietuvis taip gali padaryti!“.
P.S. – „Vyrukai.lt“ sausio 13-osios proga jums, mieli ir mylimi lietuviai, linki atsibusti. Ir tikėti, kad žodžiai „Palaimink Dieve mus, Lietuvos vaikus“ gimė iš meilės artimui, o ne iš neapykantos.
Popularity: 27% [?]
Galiu pradėti nuo to, kad Gedas R. šiame tekste irgi užsiima saviplaka. Sakau, tai tas pats kaip kurti grupę “nekenčiu feisbuko” tame pačiame feisbuke. Dauguma tautų pašiepia kai kuriuos savo bruožus. Tačiau iš esmės didžioji dalis Gedo pastabų teisingos.
Akivaizdu, kad dabar, po beveik 2 dešimtmečių oficialios laisvės, mes pradėjome masiškai reflektuoti savo trumpą 2-osios respublikos istoriją ir suprasti, ką padarėme netaip, kaip galbūt tikėjomės per tą tikrąją sausio 13-ąją.Kai kas jau netgi suvokė, kad didžiausia krizė yra ne ekonominė ar finansinė, o moralinė.
Puiku. Tačiau esminis klausimas – kaip pakeisti dabartinę padėtį? Tiksliau, kaip bent ką nors pakeisti?
Pirmas atsakymas – viską gali sutvarkyti natūrali kaita. Negali žmogus imti ir iš pašaknų tapti kitoks tą pačią akimirką vien dėl to, kad, pavyzdžiui, įstojo į ES.Bulgarija, man regis, čia puikus pavyzdys. Sovietmečiu gimusių žmonių vaikai, o gal tik vaikaičiai jau galėtų būti tie kitokie.
Baisiausia, o gal ironiškiausia, kad pirmas atsakymas tėra vienintelis. Nes nėra ir negali būti jokios jėgos, kuri staiga priverstų kritinę masę protų persiprogramuoti. Mes ne kompiuteriai ir ačiū Kažkam.
Tebunie, pateiksiu viską optimistiškiau – mes jau dabar keičiamės, ir į gerąją pusę, nes jeigu kad ir pats didžiausias niekdarys nori būti geresnis, jis jau yra geresnis. Ir dar šis tas optimistiško – nėra pasaulyje tautos ar valstybės, kuri būtų nuėjusi mano čia įvardytą kelią iki galo. Ne taip jau ir nuo daug ko atsiliekam. Tik per retai į kitus pasidairom.
Kai stovėjau Baltijos kelyje, man irgi tvenkėsi ašaros ir skaudėjo širdį, nors ir buvau”komunistinis” vaikas…Nedalyvavau sausio įvykiuose tiesiogiai, tačiau tada irgi labai skaudėjo širdį-dėl ateities, dėl artimųjų…Kas pasikeitė per dvidešimt metų-tebeskauda širdį, bet dabar skausmas nebe toks-jis su neapykanta.Ir kaip rašo Gediminas-sau patiems.Didžiausias lietuvių priešas mūsų pačių susiskaldymas į daugelį”politinių neįgaliųjų” partijų ir blogybės matymas kiekviename veiksme ,poelgyje,sprendime.Aš manau,kol vėl nesusivienysime bendram savo šalies tikslui,tol nieko pozityvaus ir neįvyks-pradėkime jau šiandien kiekvienas nuo savęs…
aš vakar irgi buvau prie laužų ir akimirką susigraudinau. bet aš susigraudinu dažnai – ir per dainų šventę, ir per masinį Tautiškos giesmės giedojimą aikštėse. Todėl, kad jaučiuosi esanti lietuvė ir nors daugybės istorinių akimirkų neišgyvenau “čia ir dabar”, šiandien jaučiuosi visa ko dalimi. Ir dar džiaugiuosi, kad nesu kažkuo labai nusivylus. Ir dar smagu, kad kai kas nors kalba apie keitimąsi nuo savęs, tai manau, kad aš jau esu tame kelyje. ir labai tikiuosi, kad savo vaikus auklėsiu ne žodžiais, o darbais. Viskas mums bus gerai – anskčiau ar vėliau. tik turėkim stiprybės neemigruoti ir dar daugiau stiprybės emigravus neužmiršti kalbos, šaknų ir viso kito, kas vis dėlto padarė mus tokiais, kokie šiandien esam. aleliuja.
Jėga, sporto žurlalistai gerai apie politiką pavaro:).
Ačiū už P.S.
Kur pradingot,vyrukai,ar prišalėt prie ko nors?